|
|
Po Kalėdų eglute radau virusą. Pakenčiamas, alia vis tiek. Ta proga perskaičiau knygą apie V. Kernagį (R. Oginskaitė. Aš nežinojau, kad tu - nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį, Vilnius, Tyto alba, 2009). Skaičiau gana savotiškai - nuo vidurio iki galo ir nuo pradžios iki vidurio. Labai kruopštu, labai detalu, labai daug visokiausių žinių priieškota, aibė jo bendraamžių ar kitų žmonių kalbinta, tad dėl faktinės medžiagos - jokių priekaištų. Bet štai emociškai neveikia - stilius labai reportažinis ar žurnalistinis, autorė sau leidžia vos vieną kitą emociją, įžvalgą. Taigi, V. Kernagio gyvenimas aprašytas, bet neapmąstytas asmeniškai. Nežiūrint to, kad, anot autorės (R. Oginskaitės), šita knyga buvo planuojama dar prieš V. Kernagio mirtį, man joje pritrūko pačios autorės santykio su herojumi. Tad bendras rezultatas - įdomu, bet nuobodoka. V. Kernagio atminčiai tikriausiai geriau būtų tikęs toks darbas kaip L. Tapino apie V. Žalakevičių - " Laiškanešys, paklydęs dykumoje". Ir iki šiol negaliu sau atleist, kad buvau vienas iš tų, kurie ištiražavo jo netikrą mirtį (nors informacija buvo pasiekusi, rodytųsi, pačiais patikimiausiais kanalais) dar neatėjus paskutiniai minutei. Ir - prieš du mėnesius ir dieną išėjo Vytis. "Ir tu išnyksi, kaip matai, be pėdsako, deja".
Pati gražiausia kalėdinė giesmė. Nenusibostanti, neįkyrinti. Su artėjančiom! Saulė grįžta!
Mielieji, jeigu kas nors, iš buvusių "Metai 2" pažįsta ten fotografavusius žmones, tai pasakykite jiems, kad "Ilgumos" na žiauriai žiauriai laukia nuotraukų. Kad būsime dėkingi ir visokie kitokie :) Kad galima siųsti ilgumos.nmg[beigi]gmail.com ar bet kur nurodyti linką. Taip labai norim, kad net nu.
 Tezė: "Antis" yra tai, kas yra "lietuviškas rokas". Tikrai lietuviškas, ir tikrai rokas. Beje, už "Krantą" Antis ir jų chebra eis tiesiai į dangų. Hau :) Naujausias tvarinys - muzikinė utopija "Zuikis pleibojus" (ZP). Utopijos pastatymo nemačiau (dar), klausiau tik CD (svarbiausi fragmentai), kurį išgyrė Ramūnas Zilnys (lrytas.lt), jo nuomone daugiau - mažiau pasitikiu. Pirmas klausymas - labai nekoks įspūdis. Muzikinėje srityje - tikrai nieko naujo, tiesiog sena gera "Antis". Man tai iš principo netrukdo, nors kai pasirodė "Ančių dainos" girdėta minčių, kad "Antis" skamba ne kaip 2007 grupė. Subinėn 2007-uosius ir naujas madas, it's still rock'n'roll to me ;) Tiesa, ZP prie tradicinio artimo "Talking Heads" skambesio prisidėjo... "Pink Floyd". Bent jau pirmas gabalas - tai tikrai tikrai. Tačiau "Antį" juk mėgstame ne už tai - o už tekstus. Ironiškus, įžvalgius, aktualius, vežančius. Ir pirmą kartą tekstai, išskyrus "Klouną" ir "Mes nusprendėme" - nevežė. Susirūpinęs savo percepcijos sugebėjimais, ėmiau klausyti antrą kartą. Supratau, kad reikia ieškoti kažko kito, kad matyt reikia įsijausti į kontekstą. Čia nėra šiaip albumas, čia yra garso takelis, su visais tokio kūrinio privalumais - trūkumais. Reikia tai klausyti kaip vientisą kūrinį, reikia klausyti kaip siužetą, suprasti struktūrą, užuominas ir taip toliau. Aha, tai - muzikinė posovietinės (šiuo atveju neapsiverčia liežuvis sakyti "Nepriklausomos") Lietuvos istorija per vieno (?) žmogaus likimą. Iz griazi v kniazi, kiek suprantu ir atgal). Taip jau buvo geriau - pirmasis prieskonis ėmė nykti, antrasis buvo daug malonesnis. "Klouną" jau tuoj dainavau (ir vaikai pasigavo...hmm... "šūdas ant pagaliuko gaunas", negerai...). "Mes nusprendėm" apskritai laikau ZP vinimi, nuostabiu tekstu ir kūriniu apie totalitarizmo gimimą (susišaukiančiu su "Pirmiausia jie atėjo..."). Su kitais kūriniais - sudėtingiau. Išlupti iš siužetinio konteksto jie sunkokai skamba savarankiškai ir tenka jaukintis, nors teoriškai ir "Laisvę" (ne, ne E. Masytės/J. Marcinkevičiaus, o visai kita - ironiška tokia: "Laisvė imti drąsiai"), ir "Priesaiką", ir "Sparnus" galima klausyti atskirai. Visišką mįslę uždavė "Meška bezdalius", labai sunkiai man ji sulimpa su kokiu nors aiškiu personažu - aparatčikas? "valstybininkas"? Ar dar kažkas kito? "Laiko nėra" muzikiškai kažkuo priminė "Salomėja, būk šlavėja!" Vienas dalykas pasirodė neetiškas - kad metrikoje nenurodyta baladės "Mylėk" atlikėja (kuri matyt yra iš choro "Kiwi"), šis choras dainuoja ir dainą "Vyno klubas". Reziumuojant: tai yra tikra "Antis". Be nustebinimų, be judėjimo į priekį ar atgal. Išradingumo vis dėlto gal ir pritrūko - turbūt jis atsiskleistų žiūrint kūrinį. Bet kuo toliau, tuo labiau naujasis kūrinys ir muzikiškai "limpa". Tikiuosi, kad dar jį parodys. Nors "Ančių dainos" buvo kiek gerėliau. P.S. Perkant diskelį pokalbis su pardavėju: aš: ir kaip tas naujas diskas? jis: ne, "Anties" neklausau - "Men at work" dainas perdainuoja... aš: bet tik vienas gabalas! jis: ai... Taip ir nurašom nacionalines vertybes.
Pasiskolinau čia šiom dienom seniai medžiotą knygelę - Konstantino Tiškevičiaus "Nerį ir jos krantus" (pirmąsyk išleistą dar 1871 m.). Daug žavėtinų epizodų ir įdomybių, kol kas dar tik vartinėju, skaitinėsiu Kalėdinį savaitgalį. Beje, Giedriau, yra nemažai įdomybių apie Grabijolus ir jų pilkapius - grafas ten kiek pasikapstė ir turėjo incidentų su vietiniais. Gi man kol kas įsiminė šis epizodas, kuriame pasakojama apie liaudies dainų demonizavimą Karmėlavos apylinkių kaimeliuose: Neįmanoma įsivaizduoti, kaip sunku rinkti liaudies dainas Žemaičių vyskupijoje. Vietiniai klebonai stengiasi išnaikinti senuosius žmonių prietarus. Iš sakyklų liepia nedainuoti liaudies dainų. Karmėlavoje parapijos klebonas, kažkoks kunigas Babravičius, kaip man pasakojo valstiečiai kaimelyje, žmonių, kurie dainuoja senąsias dainas, nepriimąs išpažinties, nė poros netuokia, jei jungtuves lydėjo senos vietinės apeigos ir žmonių dainos, jų dainuojamos nuo senų senovės. Taip stipriai jis įskiepijęs jiems nuodėmės baimę dėl šio dalyko, kad, jau vien paprašius man padainuoti liaudies dainų, visos moterys nuo mūsų pabėgo kaip nuo šėtono, kuris jas gundąs nusidėti. Nepriėmė net duodamų pinigų, stūmė šalin mano vaišes. Žodžiu, nieku būdu neįstengiau išgauti iš čionykščių moterų nė vienos dainos. Čia jokios galios neturėjo visos veiksmingos pagundos priemonės - pinigai, vaišės, prašymai, įkalbinėjimai, kurie per visą mano kelionę ligi šiol labai praversdavo, nes visoms atverdavo lūpas. Nieko nepešęs Karmėlavoje, nukakau į kitą artimą kaimą, vadinamą Pelainiais. Ir vėl stengiuosi, vis duodu kyšį, vis vaišinu - ir vėl kaimietės atsisako. Atmetamos visos mano aukos. Žodžiais ir įkalbinėjimais mygiamos moterys aiškinosi, jog būtų nuodėmė dainuoti, jog jau daug metų tų dainų nebedainuojančios ir visiškai jas užmiršusios. O jei dar stipriau imdavau jas spirti, nebežinodamos, kaip gintis, visos viena po kitos išbėgdavo ir kažkur pasislėpdavo.
Kalbino BNS dėl CŽV kalėjimų. Pasiruošti turėjau 15 min., tad minčių dėstymas toks padrikas. Ne, žurnalistas nieko neiškraipė ir sakyčiau etiškai surašė tekstą, tik man įdomu, kokią mano poziciją jūs iš jo susidarysite :) http://www.alfa.lt/straipsnis/10305834/?Neturint.irodymu.del.zmogaus.teisiu.pazeidimu..apie.Lietuvos.atsakomybe.kalbeti.anksti=2009-12-22_17-32Beje, keletas dalykų iš pokalbio nepateko į pranešimą. O jie, manau, gana svarbūs. Pirmiausia, aš pasisakau už šitą tyrimą - jeigu esame teisinė valstybė, kurioje veikia valdžių sistema, tokių dalykų būti negali. Antra, tarptautiniu mastu mes taip kaip tik įrodome, kad sugebame susitvarkyti namie, surasti problemas ir jas išspręsti. Trečia, su dabartine JAV tai tikrai neturėtų sugadinti santykių, aš to tikrai nelaikau sąjungininkų išdavyste, greičiau - pagalba sąjungininkui. Penkta, man koktus vakarykštis Valatkos komentaras apie Anušauską, kad jis atseit suras kalėjimą atgaline data, nes Grybauskaitė liepė ar panaši mintis, dar išvadintas konservatorių klapčiuku ar panašiai (ne, antrą kartą neskaitysiu). O Anušauskas yra žmogus iš mokslo, o veikla moksle daugeliu atveju padeda išmokti vertinti objektyvumą, ko Valatka neturėjo niekad. Labai gerai atsimenu pradinę Anušausko poziciją, kai jis viską nurašė Maskvos propagandai. Dabar, kaip matau, jo pozicija irgi koreguojasi. Tad manau, kad komisijos išvados einamajam momentui yra pakankamai objektyvios. O ar sužinosime ką nors daugiau apie tai - šiek tiek abejoju, nes čia prasideda JAV klausimai, kuriais ji nebus linkusi dalintis.
It's hard to imagine that for years I did not realize that Hamlet deserved a sequel. Apparently for four hundred years nobody else realized it either. And then comes Hamlet 2 and the world is no longer the same. How can it be when <minor spoilers ahead> Hamlet uses time machine to meet with sexy Jesus singing "Maniac" and other hits (huge huge spoilers in this video). Like one character says, " this play is gonna bitch-slap Broadway like a cheap hooker at a gangbang." R9/10.
I had a great time last night at the Center-For Inquiry-Austin Saturnalia party. I did not sacrifice a goat, only a small gift for a gift exchange -- and went home with a sandwich grill! Our white elephant exchange involved 70 people and took only about an hour. I was actually afraid it was going to take 3-4 hours, because a similar exchange at the FACT (science fiction fandom) party last Saturday involved 25 people and took 1.5 hours. Yet there were significant differences between people's behavior at the two parties, that makes an armchair anthropologist wonder. For those of my LJ friends from across the ocean who might not know what a white elephant exchange is, it's a certain protocol for exchanging gifts at a holiday party. All participants bring a wrapped gift (so it's impossible to know what's in a package) and put them all together under a Christmas (or Solstice, as the case may be) tree. Then one person after another go and pick a present. They can either pick an unopened present from under the tree, or "steal" an opened present from someone else. If they choose to open a present, they have to keep it, unless someone "steals" it from them. In that case they can steal someone else's present, or open a new one from under the tree. And so on. It's easy to see that when many people have opened their presents, someone stealing a present from someone else can trigger a long chain of stealing. An interesting difference between those two parties was that at the CFI gift exchange not many people "stole" presents from one another, although the presents were far more valuable than those exchanged at the FACT party. Well, I admit I was one of them, and that's how I ended up with the sandwich grill. Surprisingly, nobody else took it from me. Among other things CFI'ers brought were a telescope, a guitar (not sure if it was real or a toy), a cosmetics gift set; SF fans brought DVDs, books and chocolates. It seemed that science fiction fans enjoyed not so much the gifts themselves, as the possibility to steal them. To them, it was the whole point of gift exchange, a form of human interaction. As I said, one person "stealing" a gift from another would trigger a seemingly unending domino chain of passing gifts back and forth. Throughout the game you were kept in suspense whether you'll be able to take your favorite gift home. Thus SF fans entertained themselves with a light game of strategy, suspense, humor and annoyance. The playfulness aspect of it became apparent to me only in retrospective, when I compared it to the CFI's efficient gift exchange. So when I being bored out of my mind at the FACT exchange, wondering if I'll have to be here until dawn, I was missing the point. They were basically just entertaining each other. Fortunately, I am never without my laptop, so I was checking Facebook, Twitter and blogs throughout. So I wasn't really bored. Still, I would have preferred to spend that time having conversations with people instead of observing the increasingly repetitive (as more gifts were opened and put into circulation) game. You can't really maintain an in-depth conversation with anyone throughout this game, because you get constantly interrupted by people wanting to examine a gift you are holding, or comment on someone else's, or making light fun of someone's choices. That's not to say I don't want to ever participate in a gift exchange: I probably will do so next year -- assuming this blog post won't get me barred from future FACT holiday parties. :-)
Last Wednesday I went to Startup Speed Dating, hosted by Capital Factory. It's like conventional speed dating, but it matched "sellers" (i.e entrepreneurs) with "builders" (developers and technical people). I assumed sellers came here to sell their ideas to the builders -- to "seduce" a builder to work on the seller's product. At least the structure of the "courtship" implied that. The builders were seated, and sellers went from builder to builder to talk, which is analogous to female and male roles in conventional speed dating. Since I was a builder, I enjoyed being courted. :-) But the actual distribution of roles turned out to be far more vague. Only a few sellers had a startup they were working on. Many others were "between startups". They had built and sold companies before, with varying degrees of success. A few of them were interested in what kinds of products "builders" were working on. I figured they wanted to hitch themselves to an interesting product that had potential to become a moneymaking startup, to which they could offer their business and marketing expertise. So maybe the title "seller" was more literal, meaning a salesperson. Unexpectedly I found they were asking me (and other builders, I assume) to pitch my startup idea to them. I did that enthusiastically, even though it wasn't my original reason for coming here. I came to look for job opportunities in interesting startups, but of course I, like everyone in Austin, have my own startup ideas. Not all sellers understood what would be the purpose of the application I wanted to create; those that understood sounded somewhat skeptical about the feasibility of its implementation. (I'm already used to the fact that my ideas are hard to implement, both in fiction and in software.) But some understood, and one guy, before I even finished telling him my idea, exclaimed: "you need semantic web for that!", making it the best moment of the evening -- because that's exactly what I was thinking. Another memorable moment, in a different sense, happened when a seller said: "CMS is a knockoff of Dreamweaver, right?" Umm, no. It's most definitely not. And this came from a person who was going to build her company's website herself! Ahem. :-)
Hm, aukščiau minėtam laikraštyje šiandien publikuotas jau seniai ten rašančio Aro Lukšo tekstas "Svetimi tarp savų" - apie 16-ąją Lietuviškąją diviziją. Ką galiu pasakyti - autorius tikrai yra žurnalo "Verslo klasė" skaitytojas...:) Maniškiam straipsnyje skyriaus pavadinimas "Svetimi tarp savų", jo tekste - tai viso straipsnio pavadinimas. Maniškiam - "Skerdynės ties Aleksjevka", Aro - "Skerdynės prie Aleksejevkos". Nebloga, bet vis dėlto, manojo teksto kopija. Tiesiai, lyg, nenurašyta, kabinėtis nėra ko, bet visi minties vingiai, net ir tos kelios nedidelės klaidelės sąžiningai atkartoti. Aš, tiesa, irgi ne iš beorės erdvės didžiumą medžiagos paėmiau, bet abu šaltiniai - istoriko Rimanto Zizo straipsnis ir tinklapis iremember.ru, su kurio autorium Artemijum Drabkinu vis tenka pabendrauti - sąžiningai nurodyti. Nieko čia gal baisaus ir ypatingai naujo, bet autorius galėjo ir susisiekti... P.S. Klausimas dėl to - ar reiktų brūkštelti antrą 16-osios divizijos kovų (Kursko mūšis, mūšiai Lietuvoje) dalį kaip ir išspręstas...:)
Kai Puškutis ir Čiukčiukas važiuodavo kartu, jie dainuodavo traukinių dainelę. Puškutis užtraukdavo: Čiuku-čiuku-čiuku-čiuku Rieda rieda traukinukas Kas gi ten važiuoja? Kas gi ten dainuoja? Čiukčiukas atsakydavo: - Kačiukai! Ir abu jau dainuodavo: Čiuku-čiuku-čiuku-čiuku Pilnas traukinys kačiukų Čiuku-čiuku miau-miau! O tada jau čiukčiukas dainuodavo ir klausdavo, kas važiuoja? O važiuodavo vėžliukai (tep-tep), gyvatės (ššššš! ššš!), ežiukai (puk-puk), net krokodilai... Tačiau kokius garsus skleidžia krokodilai garvežiukai nežinodavo. O kad paslėptų savo nežinojimą - garsiai sušvilpdavo. Juk dažnai tas, kuris kelia daug triukšmo, iš tiesų tik slepiasi nuo neturėjimo, ką pasakyti. Taip kelias prabėgdavo labai greitai. (P.S. Beje, tai yra kasdienis migdymo žaidimas. Imkite, bandykite. Melodiją galite savo, natomis čia nerašysiu :)
Thu, Dec. 17th, 2009, 10:54 am
![[i]](http://l-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif) maumaz: Šiandien
Trys renginiai, kuriuose norėčiau būti: 1. Andriaus Užkalnio knygos pristatymas. Ten netgi oficialiai kviestas, būtų fain - vynelis, pliurpalai, kt. Negaliu. 2. Jono Baltoko autorinis koncertas "Artistuose". Jonas moka užvesti publiką, smagu su juo. Bet nepavyks. 3. VU GMF kalėdinis miuziklas. Jau treti metai taikausi į jį nueiti. Mėgstu saviveiklą, juolab, baisiai įdomu pamatyti pažįstamus veidus, nors ir vėl senuku žiūrovų minioje jausčiausi. Ir negaliu. Nes "Ilgumos" (v.1.3) išvažiuoja į Ukmergę, pagroti žmonėms, kurie yra įsivaikinę vaikų namų vaikus arba juos globoja. Humanitarinė misija. Stengsimės neapsikiaulinti.
Mūsų politikai kadaise išdavė ir kaimynus – Latviją ir Estiją – kai priėmė „nulinį“ pilietybės variantą. Mat Briuselio ir jo dirigentų Kremliuje taip pat erzinti nevalia dėl liūdnai pagarsėjusio mito, pravardžiuojamo „žmogaus teisėmis“. Mito, nes net Europoje realiai neginamos žmogaus teisės – tik selektyviai išskiriamos įvairių „mažumų“ grupės tautiniu, rasiniu ar seksualiniu pagrindu, suteikiant šioms grupėms visas privilegijas bei iškeliant jas virš visų likusiųjų. Tie, kurie su tokiu dirbtiniu išskirtinumu nesutinka arba drįsta aiškinti, kad visų teisės turi būti VIENODOS ir LYGIOS, geriausiu atveju apšaukiami tamsuoliais ir neišmanėliais. O dažniausiai – fašistais. Šitas idiotizmas paimtas iš čia. Viešpatie, tas Ričardas Čekutis pasirodo tiek ir tesugebėjo nueiti nuo marksizmo - leninizmo -stalinizmo logikų, kad apkaltintų dėl politikos dalykų žmogaus teises. Bet tai kiek turi trūkti smegeninėje košės, kaip reikia nematyti, kad visos suklestėjusios valstybės buvo tos, kurios GERBĖ žmogaus teises, jeigu valstybę vertinti ne per jos didvalstybinius interesus. Užjausdamas čečėnus, jis praleidžia tokį mažą mažytį dalyką - kad Europos žmogaus teisių teismas Rusijai nuolatos tarkuoja subinę dėl Čečėnijos. Institucija, kuri rūpinasi žmogaus teisėmis. Mat, skirtingai nuo Ričardo Čekučio joje dirbantys žmonės supranta, prie ko veda žmogaus teisių praradimas. Ir kad gėjaus teisė ir tikro lietuvio(tm), baltojo heteroseksualo bei čečėno ar romo (čigono) teisė yra ta pati. Reikia būti ne tik labai neprofesionaliam ir pamatyti, kad tų jo nemėgstamų gėjų ar homoseksualų bylos sudaro labai mažą dalį žmogaus teisių praktikos, arba tai žinoti ir paprasčiausiai ignoruoti bei kurstyti žemiausius žmonių instinktus. "Gėjai mūsų lovoje!", trumpai tariant. Žmogaus teisių selekcininkas, matote. Viskas, penktadienį turėsiu progą - aš būtinai pacituosiu viešai šį rašinį. Ačiū, Ričardai, kad man pagelbėjote. Geresnio žmogaus teisių esmės, prasmės ir vertės nesupratimo, neišmanymo ir buko ignoravimo net nebereikės ieškoti. Aš sužavėtas. Karalienė sužavėta (c).
Paskambino LRT žurnalistė Virginija Motiejūnienė, pranešė, kad šįvakar "Panoramos" "Kultūros" skyriuje bus trumpas reportažas apie dūlantį Sacharovo aikštės paminklą. Tiesa, kiek supratau, žurnalistai turėjo abejonių ar tas gulinti rastigalis tikrai anksčiau buvęs pastatytas paminklas, bet... Taigi, kam įdomu - pažiūrėkit (kad tik pats neužmirščiau). Tikiuosi, reportažą pastebės, gal atstatys. Bet ir trumpai stovėjo, jei tikrai buvo ąžuolinis - tėviškėj, Atgimimo laikais statytas kryžius, kaip kažkada minėjau - tebestovi.
 Visa tai vadinasi kvietimas. Taigi, neabejingus, mėgstančius, remiančius, suprantančius namų muzikavimo dvasią, namų muzikavimo kompanija "Ilgumos" kviečia į antrojo gimtadienio popietę. Ji vyks gruodžio 20 d., sekmadienį, nuo 17 val. baro "Būsi trečias" (Totorių g. 18, Vilnius) lauko salėje (būsime po stogu, nebijokite). Dainuojantys ir šokantys svečiai ir pasirodytojai: Smiltė, Augustė, Justina Kaminskaitė, Auksas (solo)! Dvi dalys, trukmė - ilga ir maloni, todėl pradedame anksti. Prašymai svečiams: turėti vilnones ar kitas kojines arba šliures, batai liks prieangyje. Nes namų muzikavimas. Mūsų paslaugoms - "Būsi trečias" baras ir virtuvė. Įėjimas nemokamas, bet bus aukų dėžutė norintiems padėti padengti garsistų transporto išlaidas. Tiesiog lauksime :) Renginio nuoroda FB.
Sergejus Varšavčikas šiandien priminė apie 20-ąsias Andrejaus Sacharovo mirties metines. Kaip ir norėtųsi paminėti, jog Vilniuje yra Sacharovo aikštė, kad deramai įvertinome ir tebevertiname šį žmogų, bet... Labai bijau, kad vaizdelis ten toks, iš kurio piktdžiugišku juoku metų pradžioje dryko vienas toks brachka . Geluonies turėjo tiek, kad net sueiliavo: А ныне, а ныне что это за древо
Лишь площади имя споёт.
В литовской столице подальше от взоров
Бревно одиноко гниёт. Pažiūrėkite ir jūs. Ką tegalima pasakyti - gėda. Gal kas iš žurnalistų - jei paskaito šį žurnalą, norėtų priminti šį vaizdelį Vilniaus valdžios vyrams - šiandien kaip tik proga. Seniai ten nebuvau, kitaip pats skimbtelčiau kokiai "Panoramai". Gal geriau jau neskubėti įamžinti žmonių, jei nesirengi deramai prižiūrėti vietos. Toji miniatiūrinė Jono Pauliaus II-ojo "aikštė"... Sacharovo... Kas dar? O gal jau atstatė, sutvarkė - labai seniai pro ten važiavau.
|
